Atsiųstas 2003 m. gegužės 21 d. 08:23
autorius:
vytnek
Ar pagrįsta teismo teisė atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus?
Neslėpsiu, jog esu karštas šios teismo teisės, lygiai kaip ir sprendimo už akių priėmimo galimybės, šalininkas. Manau, jog tokios teismo teisės nebuvimas anksčiau sudarė labai palankias sąlygas nesąžiningai šaliai vilkinti procesą – sąlygos, kai šalis praktiškai be jokių apribojimų iki pat teisminių ginčų galėjo pateikti bet kokius įrodymus, buvo tiesiog rojus įvairiausio plauko vilkintojams, t.y. iš esmės nesąžiningoms šalims. Tuo tarpu tiek sąžininga proceso šalis, tiek ir teismas buvo praktiškai bejėgiai minėtoje situacijoje. Be jokios abejonės galima teigti, jog ir iki naujojo kodekso įsigaliojimo teismas galėjo atsisakyti priimti įrodymus kaip nesusijusius su byla. Tačiau atsakymas čia labai paprastas – pirmiausia pavėluotas įrodymas nebūtinai turi būti nesusijęs su byla, antra – teismai tiesiog bijojo šią normą taikyti, kad atitinkami apeliacinės instancijos teismai po to nepritaikytų senojo CPK 15 ir 65 straipsnių.
Dabartinis CPK 181 bei kai kurie kiti straipsniai šalina visas minėtas baimes bei suteikia teismas galimybę realiai kovoti su proceso vilkinimu. Ar nenukentės dėl to sąžininga šalis? Manau, kad ne ir dėl kelių priežasčių:
a) pirmiausiai kodekse yra kalbama apie teismo teisę, bet ne pareigą atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, tad teismas yra laisvas vertinti kiekvieną konkrečią situaciją;
b) ši teismo teisė gali būti realizuota tik tuo atveju, jeigu prieš tai buvo realizuota teismo išaiškinimo pareiga, tačiau šalis vis tiek laiku nerealizavo jai priklausančios pareigos rūpintis proceso skatinimu.
Esant šioms ir kai kurioms kitoms sąlygoms bus užtikrinta sąžiningos šalies teisių apsauga. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ši teismo teisė nėra joks “lietuviškas” išradimas, ji yra žinoma daugelyje šiuolaikinių civilinių procesų (Vokietija, Austrija, Prancūzija, Lenkija, Latvija, Estija ir pan.). Galima būtų pasakyti, jog gyvename Lietuvoje, čia yra visiškai kitokios sąlygos, mes dar nesame priaugę iki moderniųjų CPK? Ne vieną kartą teko išgirsti šį argumentą ir visada užduodu sau tą patį klausimą – ar iš tikrųjų yra taip, ar iš tikrųjų Lietuva dar nepasiekė Austrijos 19 a. pabaigos. Jeigu yr taip, tai juo labiau reikia žengti į priekį ir kuo greičiau, nes tik “šaltas dušas” gali išjudinti tūlą lietuvį bei padėti jam suprasti, kad bylinėtis reikia pagal taisykles, kad bylinėjimuisi reikia specialių žinių ir todėl reikia kreiptis į advokatą (lygiai kaip ir tais atvejais, kai kreipiamasi į gydytoją). Jeigu šito nebus ir toliau žaisime teisingumą intensyviai trypčiodami vietoje.
Manau, kad tai įdomi tema tolesnei diskusijai.