Atsiųstas 2003 m. birželio 23 d. 11:45
autorius:
vytnek
Ar pagrįstas advokatų monopolis atstovauti teisme?
Visi sveiki,
Pirmiausiai norėčiau visų diskusijos dalyvių atsiprašyti, jog po paskutinio mano komentaro buvo tokia ilga tyla, tačiau paskutinės dvi savaitės fakultete buvo labai jau įtemptos. Tad tiesiog nelabai buvo laiko, o norint rimtai diskutuoti juk nepakanka temai aprašyti penkių minučių. Be to, dar viena puiki naujiena - paskutinį penktadienį Įvyko TF alumni (auklėtinių) draugijos steigiamasis susirinkimas. Tuo labai džiaugiuosi, kadangi tikiu, jog tokiu būdu užtikrinsime grįžtamąjį absolventų ryšį ir pastovų bendravimą tiek tarpusavyje, tiek ir su universiteto studentais bei dėstytojais. Tad greitu laiku kviesime įstoti į visų mūsų, kurie baigė TF organizaciją. Sukurkime gerą klubą!
Prieš diskusiją vienas prašymas - būkime solidūs ir pasistenkime bendrauti kultūringai neįžeidinėdami vienas kitų bei kolegų.
Na o dabar apie temą. Niekam nepaslaptis, jog naujajame CPK iš esmės yra įtvirtintas advokatūros monopolis atstovauti teisme. Iš karto pasakysiu, jog esu šios taisyklės šalininkas. Pabandysiu pateikti savo argumentus.
Pirmiausiai reikia pakalbėti apie advokatūros vykdomą funkciją bei jos prigimtį. Dažnai tenka išgirsti nuomonę, jog advokatūra privataus pobūdžio profesinė asociacija kaip pavyzdžiui rašytojų sąjunga ar pan. Jeigu tai būtų taip, minėtas monopolis iš tikrųjų tiek LR Konstitucijos, tiek ir ES aktų prasme būtų visiškai nepagrįstas. Tačiau mano giliu įsitikinimu taip tikrai nėra. Kontinentinėje Europoje (daugumoje valstybių) yra pripažįstama, jog advokatas yra nepriklausoma teisėsaugos institucijų dalis ( W. Heide. Die Rechtspflege in der BRD; 1990, Bonn; S.77). Tokiu būdu yra aiškiai išreiškiamas advokato profesijos bei jo vykdomų funkcijų viešas pobūdis - padėti asmeniui bei teismui įgyvendinti teisingumą, užtikrinti tinkamą teisės realizavimą. Šis požiūris vyrauja tiek Vokietijoje, tiek Austrijos, tiek Prancūzijos (kurioje 1977 m. galutinai buvo atsisakyta teisės patarėjų ir jie inkorporuoti į advokatūrą), tiek ir kitose valstybėse. Net ir liberalioje JAV, nebūdamas advokatų asociacijos nariu, net kojos į teismą neįkelsi. Kiek kitokia situacija yra pvz. Švedijoje ar mūsų kaimynėje Lenkijoje. Kodėl? Lenkijoje advokatūra yra pakankamai uždara ir teisės patarėjų institucija tiesiog yra tam tikra atsvara advokatūrai, į kurią patekti yra praktiškai neįmanoma dėl kas met nustatomo advoaktų padėjėjų skaičiaus. Švedijoje, kuri yra mišrios tradicijos pripažįstama galimybė kurti įvairias asociacijas, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi tik advokatai. Tad vyraujanti tendencija Europoje manau yra pakankamai aiški. Lietuva šiuo požiūriu taip pat neišimtis - advokatas yra konstitucinė figūra su labai aiškiomis konstitucinėmis funkcijomis (teisė į gynybą ir pan.). Ir advokatūros įstatyme įtvirtinama įtvirtinama lygiai ta pati mintis. Tai gi, advokatūra yra vieša asociacija, kuri vykdo tam tikras viešo pobūdžio funkcijas teisingumo vykdymo srityje.
Kaip atsirado licenzijatai Lietuvoje? Manau visi puikiai šią istoriją atsimena. Priežastys tos pačios kaip ir Lenkijoje - pradžioje advokatūra buvo gana uždara kasta, kuri sėkmingai reguliavo savo narių skaičių. Valstybė ėmėsi priemonių šiam uždarumui įveikti ir sudarė galimybes licenzijai gauti. Tačiau 1998 m. priėmus naują advokatūros įstatymą situacija pasikeitė iš esmės, kadangi patekimas į advokatūrą buvo žymiai liberalizuotas, jį formalizuojant. Viena vertus advokatų tarybai buvo atimtos bet kokios galimybės reguliuoti advokatų skaičių ar vilkinti naujo nario priėmimą, kitą vertus valstybė ėmėsi aktyviau kontroliuoti šios asociacijos veiklą. Apie pasikeitusią situaciją įrodo ir skaičiai, kadangi advokatų skaičius per trejetą metų išaugo praktiškai dvigubai. Jau šiame įstatyme buvo pasakyta, jog advokatų funkcijas gali vykdyti tik advokatai. Išlyga buvo padaryta tik CPK ir tik todėl, kad reikėjo sulaukti naujojo CPK, tačiau valstybės politika šiuo požiūriu jau nuo 1998 m. buvo labai aiški ir sąžininga. Be to, nebuvo užmiršti ir licenzijatai - visiems buvo sudaryta galimybė praktiškai automatiškai pereiti į advokatūrą. Labai daug kas šia galimybe ir pasinaudojo. Tad atsižvelgiant į visas priežastis galima drąsiai teigti, jog naujojo CPK priėmimas tereiškė logišką 1998 m. advokatūros reformos pabaigą bei advokatūros ir civilinio proceso sutvarkymą pagal kontinentinės Europos tradicijas.
Tad apibendrinant galima teigti, jog advokatūra vykdo tam tikrą viešo pobūdžio funkciją, todėl valstybei yra aktualu išlaikyti ir tam tikrą įtaką jai (tai sąlygoja valstybės interesą, kad ši funkcija būtų vykdoma vienos korporacijos); priėmimas į advokatūrą yra stipriai formalizuotas, todėl kiekvienas norintis tapti advokatu gali realizuoti šią teisę, jeigu tik atitinka įstatyme įtvirtintus formalius reikalavimus; advokatų skaičius Lietuvoje nėra ribojamas. Apie įstatymines garantijas, kurias suteikia advokatas klientui (atsakomybės draudimas, patikrinta kvalifikacija, drausminė atsakomybė) ir kurių nesuteikia visi kiti asmenys užsiimantys (beje jau neteisėtai) šia veikla neverta net kalbėti.
Be to, užduokime sau klausimą, kodėl teisininko diplomas dar nesuteikia teisės automatiškai dirbti pvz. teisėjo darbą arba mediko diplomas dar nesuteikia automatiškai teisės dirbti chirurgu?
Na, o tiems, kurie sako mes nenorime į advokatūrą belieka pasakyti tik tiek, kad jei kažkam nepatinka Seimas, tai nėra steigiamas alternatyvus, o tiesiog arba laukiama kitų rinkimų arba iš viso juose nedalyvaujama. Tokia yra realybė.
Tiek pačių bendriausių minčių apie vadinamą advokatų monopolį. Tikiuosi kultūringos diskusijos, kuri baigsis iš karto, jeigu tik pardėsime vieni kitus kaltinti.
Pagarbiai,
Jūsų Vytautas Nekrošius